2008 m. spalis 3 d., penktadienis

Miunchenas, Bavarija (Byern)

Kažkas pasakė, kad nebebūna tokių pamišusių keliautojų, kurie kur nors vyktų vadovaudamiesi vieninteliu principu: kaip Dievas duos. Tai reiškia: be užsakytos nakvynės, be veiksmų plano, net nepasidomėjus, kuo ta vietovė ypatinga. Aš taip patekau į Miuncheną — Bavarijos metropolį su alumi kvepiančiais parkais ir fone dunksančiomis Alpėmis.

Gundantis pigumas
Tikrai nebūčiau sumaniusi ten nukakti, jei ne „AirBaltic“ gundymas bilietais po 5 Lt į vieną pusę (su visais mokesčiais už orą ir pan. išėjo 221 Lt į abi puses). Vokiečiai ir viskas, kas susiję su Vokietija, manęs itin nežavi, tačiau sėdint prie atsibodusio kompiuterio pirštai, regis, patys taip eikliai padirbėjo, kad atsitokėjau tik tada, kai į mano pašto dėžutę atplasnojo bilieto užsakymo patvirtinimas.
Po beveik tris valandas trukusio skrydžio Franzo Josepho Strauso oro uoste, žurnalo „Conde Nast Traveller“ skaitytojų pripažintame vienu iš 10 puikiausių pasaulyje, pasitinka puikiai angliškai kalbantys paslaugų centro darbuotojai. Galima ir elektroninį paštą pasitikrinti, ir daiktus palikti, ir įvairių lankstinukų prisirinkti.
Už 28 eurus nusiperku tris dienas galiojančią „Single Munich City Card“ — greičiau dėl to, kad netektų sukti galvos aiškinantis mokesčio už transportą subtilybes, nei dėl žadamų kuklių nuolaidų muziejams. Zuikiu važinėti nepatartina — ten, kur taisyklės itin gerbiamos ir visi pedantiškai jų laikosi, net plačiausia šypsena neišgelbės nuo baudos. Į miesto širdimi vadinamą Marienplatzą traukiniu važiuosiu 45 minutes. Laiko užteks meniu iš rekomenduojamų „ką pamatyti ir aplankyti“ sudaryti.


Misija įmanoma
Išlindusi iš metro požemių išvystu grakščią rotušę su judančiomis bokšto figūromis ir didžiulę aikštę, iš kurios į visas puses driekiasi gatvės. Bandau sumoti, kur galėčiau rasti padorų viešbutuką, ir patenku į Sendlingerio gatvę, prikimštą parduotuvėlių, bariukų, perregztą kitų gatvelių ir išties labai jaukią. Vos penkias minutes paėjus nuo Marienplatzo pakvimpa ramybe — ne veltui apie Miuncheną sakoma, kad tai kaimas su milijonu gyventojų.

Dar po penkių minučių patenki į žydruosius kvartalus. Apsistoju per vidurį — „Hotel Atlanta“ viešbutyje. Para kambaryje su dušu ir tualetu koridoriuje kainuoja 50 eurų. Parodų („Messe“) metu — 150 eurų. Laimė, Velykos prie parodų nepriskiriamos. Derybos duoda apčiuopiamų rezultatų: 30 eurų už kambarį su TV, dušu ir vaizdu į Sendlingerio gatvę.
Apsiginklavusi lankstinukais, buteliu vandens ir fotoaparatu nusiteikiu misijai „senamiestis per pusdienį“. Pasirodo, tai įmanoma. Tik paskui skauda kojas ir sunku prisiminti, kuris posūkis kur nuves. Tačiau kad ir kur pasuksi, vis tiek pateksi į pagrindinę Marienplatzo aikštę. Pasiklysti — jokių šansų.
Aišku, vienas pirmųjų tikslų — pagrindinės parduotuvių magistralės: Kaufingerio, Neuhauserio ir Maximiliano gatvės. Deja, Didysis penktadienis — šventas reikalas, todėl visos prekyvietės uždarytos. Bet vitrinos jau apžiūrėtos, turinys įvertintas, taikiniai rytojui išrinkti.
Tik pusdienis mieste, o jau norisi ištrūkti, kur daugiau erdvės, tad važiuoju į Olimpinį miestelį, pastatytą Miunchene vykusioms žaidynėms. Akys atveda į keistą kupolą — BMW muziejų. Pati nenutuokiu, kodėl ten nuėjau, bet dabar jau žinau, kodėl ten verta eiti — dėl nuotaikingos ekspozicijos ir daugybės simpatingų automobiliukų.


Beveik kurortas
Naktinis Miunchenas? Makdonalduose ir vokiškose aludėse pilna žmonių. Klubuose — stumdynės dėl vietos po lempomis. Jaukiau gatvėse: jos ryškiai apšviestos ir palyginti triukšmingos. Kas keli šimtai metrų įsitaisę gatvės muzikantai turi savo repertuarą: vienur tango akordeonu (beje, išties fantastiškas), kitur fleitos solo, o po H&M stogu visuose didmiesčiuose (Vilniuje irgi) gali išvysti švilpiniuojančių Pietų Amerikos indėnų.
Švilpiniuodama ir aš linguoju į lovą, o prieš užmigdama per „Eurosport“ kanalą dar spėju pamatyti, kaip mūsų galiūnas Žydrūnas Savickis savo galia šiurpina kitų šalių stipruolius.
Nepadoriai sočiais pusryčiais prasidėjusios antrosios dienos užteko atidesnėms senamiesčio studijoms, lengvam krosiukui po parduotuves, Dachau koncentracijos stovyklos apžiūrai, miuziklui „African Footprint“ ir atokvėpiui Anglų soduose ant suoliuko su kavos puodeliu rankoje — juk reikėjo pailsinti kojas prieš tolesnį laigymą.
Patiko man ši kelionė be plano, be pažįstamų, be lūkesčių, be streso. Patiko ir atsipalaidavęs, bet dinamiškas, „joie de vivre“ trykštantis, meniškas ir stilingas miestas. Vis pasižvalgau po www.airbaltic.lt — gal ir vėl pasiūlys pigių bilietų į Miuncheną... Skrisčiau nedvejodama. Tiesą sakant, man jis labiau priminė Viduržemio jūros pakrantės, o ne Vokietijos miestą.

DOSJĖ
Trys turistų lankomiausios vietos:
1. Marienplatzas — centrinė aikštė.
2. „Hofbräuhaus“ restoranai — tai vokiška „Bernelių užeiga“.
3. Technikos muziejus — vienas didžiausių tokio tipo muziejų pasaulyje. Vienas sutiktas ispanas negalėjo atsistebėti: „Tu įsivaizduoji, ten net tikras lėktuvas yra!“
Šoko terapija: Dachau koncentracijos stovykla. Ypač patartina tokiems kaip aš — kurie neįsivaizduoja, kas iš tikrųjų tuomet vyko. Įėjimas nemokamas. Kai kurių dokumentinių filmų vaikams iki 12 metų žiūrėti nepatariama.


Parduotuvės: masės traukia Kaufingerio ir Neuhauserio gatvėmis. Tai du kilometrus besidriekianti eilė parduotuvių, kuriose gali įsigyti įvairiais tarptautiniais prekiniais ženklais pažymėtų gaminių („Mango“, „Pimkie“, „Benetton“, „H&M“ ir t.t). Geriau lankytis iš ryto, nes nuo 12 valandos prasideda masinis parduotuvių šturmas, kuris baigiasi apie 17 valandą.
Prestižinė prekės: Maximiliano gatvėje ir „Fünf Höfe“. Pastarasis „penkių kiemų junginys“ nusipelno ypatingo dėmesio ne tik dėl ten įsikūrusių parduotuvių jaukumo ir vardų („MaxMara“, „Emporio Armani“, „Pupille“, „Donna Si“, „Strenesse“ ir t.t.), bet ir dėl prizais įvertintos pastato architektūros. Kadaise ten buvo keli bankai, vėliau vienas iš jų supirko visas patalpas, bet paskui ėmė ir išsikraustė. Tada buvo nuspręsta čia įkurdinti išskirtinį pirkimo, valgymo, linksmybių ir meno („Hypobank Cultural Foundation“ galerija) centrą.
Maisto pasaulis: vietiniai vadovaujasi posakiu „valgymas ir gėrimas kūną jungia su siela“. Nenuostabu, kad šiame mieste draugiškai klesti greitojo maisto užkandinės, aludės su bavariškais šniceliais ir prabangūs restoranai su įmantriausiais delikatesais bei išties gurmaniškais patiekalais. Apetitą lengva sužadinti vaikštinėjant po Viktualienmarkt turgų — čia miesto grietinėlė ateina nusipirkti ekologiškų daržovių ir vietoje aptarinėja naujausius jų paruošimo būdus.
Keturi Miuncheno restoranai apdovanoti „Michelin“ žvaigždutėmis — t.y. virėjų „Oskarais“. Net dvi iš galimų keturių žvaigždučių pelnė „Tantris“ restoranas (Johann-Fichte gatvė 7, www.tantris.de), kuriame paprasčiausi pietūs iš trijų patiekalų kainuoja 60 eurų.

Lauktuvės: net ir pikčiausias priešas — apie draugus bei artimuosius nė nekalbu — ištirps pavaišintas saldumynais iš „Dallmayr“ parduotuvės. Raktų pakabutis iš BMW muziejaus ar dailus alaus bokalas tiks vyriškiams. Jei nespėjai anksčiau, kramtomųjų lauktuvių paskutinę akimirką dar gali nupirkti oro uosto prekybos centre.
Gražus vaizdas iš viršaus: sumokėjusi 4 eurus 7 m/s greičiu pakilsi į 190 m aukštyje esančią Olimpinio parko bokšto apžvalgos aikštelę. Sėdėdama besisukančiame restorane visą Miuncheną apžvelgsi per 53 minutes. Aišku, galima ne tik žiūrėti, bet ir pasmaguriauti (www.olympiapark-muenchen.de).
Padori nakvynė: viešbutis „Atlanta“, Sendlingerio gatvė 58 (www.hotel-atlanta.de). Visiškai paprastutis, bet geroje vietoje ir tiekia skanius pusryčius.
Stilinga nakvynė už protingą kainą: „Cortiina Hotel“, Ledererio gatvė 8 (www.cortiina.com). Vidutinio dydžio šaunus viešbutis, skambiai vadinamas „architektūros brangakmeniu“, giriamas dėl patiekalų, įdomių šurmulingo baro svečių ir prieinamų kainų. Standartinis dvivietis kambarys nakčiai — apie 190 eurų.

Aukščiausios klasės nakvynė: „Bayerischer Hof Hotel“, Promenadeplatzo gatvė 2-6 (www.bayerischerhof.de). Vienas prestižiškiausių ir stilingiausių viešbučių šių metų balandį pasipuošė dar vienu akcentu — Andreas Putmano projektuotu 1200 kv. m SPA centru, užimančiu tris viršutinius pastato aukštus. Vaizdai pro langus — puikūs. Tiekiami bavarų ir polineziečių valgiai. Už 400 eurų galima gauti kiek kuklesnį kambarį ir dar gero džiazo bare paklausyti.
Dabar madinga: „Nektar“, Stubenvollio gatvė 1 (www.nektar.de). Šiame restorane—bare tvyro tikra dzen atmosfera.
Oficialiame Miuncheno tinklalapyje www.muenchen.de rasi įvairios informacijos apie miestą. Nepamiršk pasidomėti „Munich Welcome Card“ teikiamais pranašumais, pasitikrinti, gal planuojamu keliauti metu rengiama kokia nors ypatinga paroda


MIUNCHENO ĮŽYMYBĖS:
Per Oktoberfestą (alaus šventę) beveik 6 milijonai lankytojų išgeria beveik 5 milijonus litrų alaus.

Miunchene gyvena per milijoną žmonių, per metus apsilanko per 3 milijonus turistų.
Alaus gėrimo kultūra klesti po visą miestą pasklidusiuose alaus soduose, kurių priskaičiuojama 180.
Čia yra pagrindinė BMW būstinė ir BMW muziejus su senoviniais modeliais.
Anglų sodais vadinamas parkas dydžiu lenkia Centrinį parką Niujorke ir yra didžiausias pasaulyje miesto parkas. Giedrą dieną jame susirenka kone pusė Miuncheno.
Nymphenburgo pilyje kadaise buvo porceliano gamykla, dabar ten įsikūręs geriausių vokiečių porceliano gamybos tradicijų ir gaminių muziejus.
Čia prasidėjo nacistinis judėjimas ir diktatoriška Adolfo Hitlerio karjera.
Iš čia netoli iki Bavarijos pilių, ežerų, kalnų, slidinėjimo kurortų.






Modesta Naciūtė